Saulius Kovalskas

Užmirštas

 

O, sveiki, sveiki, prisėskite šalimais. Kaip sakote? Oi ne, tikrai nesiruošiu į Nemuną šokti. Štai į Nerį galbūt ir nerčiau, bet tik jau ne į Nemuną. Matote, man tiesiog patinka kojas virš vandens nukorus sėdėti ant krantinės. Bet šokti, tai jau tikrai nešoksiu, bent jau ne dabar. Jums tikriausiai knieti paklausti kodėl vėliau galiu skandintis? Su mielu noru patenkinsiu šį, nė kiek neįžūlų smalsumą. Bet kurgi mano manieros? Prašom, klestelėkit šalimais, įsitaisykit patogiau. Taip, taip, asfaltas šaltokas, bet sėdint čia, žmogus, susiduri su kur kas didesniais pavojais, nei įšalęs grindinys. Štai, kad ir priešais mus tekantis – tik nežiūrėkit per ilgai – vanduo. Kodėl? Regite jo srovenimą? Argi ne hipnotizuojantis? Nežiūrėkit, sakau! Bus taip, kad nė nepastebėsit kaip nuseksit paskui tėkmę tolyn, o kai susigriebsit – bus jau per vėlu, srovė sielos nebepaleis, teliks tik tuščias, Jums kažkada priklausęs kūnas, sėdėti šalimais. O homunkului, kad ir kokią dėmesingą veido išraišką jis beturėtų, nepapasakosi to, kas akmeniu kaklą žemyn sveria. Geriau darykite taip... Beje, Jūs vedęs? Klausiu ne todėl, kad jausčiau kažkokį potraukį ir norėčiau pakviesti išgerti. Tikrai, štai, galiu net kišenes išversti – tuštut tuštutėlės, nei centų, nei ko kito jose rasi, nebent juodutėliausios nakties tamsos. Tai Jūs visgi nevedęs? O aš tikėjaus... Blogai. O... Galbūt galite pabandyti įsivaizduoti, jog visgi turite žmoną? Na žinote, Jums priklausančią moterį, su kuria, grįžęs po sunkios darbo dienos, permiegate vedinas pareigos jausmo. Atminkite: ne geismo, bet vien tik pareigos jausmo. Matau, kad sunkokai sekasi, tad leiskite paaiškinti to jausmo kilmės šaknis. Ne, neprieštaraukite, geriau paklausykite manęs. Tai štai: juk toji Jūsų žmona, tik įsivaizduojama, aišku, tvarko namus, skalbia rūbus, užtikrina, kad visos marškinių sagos įsiūtos preciziškais intervalais, o rytais paduodamos kojinės ne tik, kad nebūtų prakiurusios, bet ir atrodytų tos pačios spalvos. Būtent iš to ir kyla pareiga tvarkingai, du kartus savaitėn, atlikti vyriškąją prievolę, suprantat? Gerai, tiesiog puiku! O dabar įsivaizduokit, jog einate su ja gatve. Nors ne, gatvė pernelyg prasta šiam pavyzdžiui, geriau, pasitelkęs vaizduotę, žingsniuokite Laisvės alėja. O ji, toji žmona, įsikibus Jums į parankę, žengia iš dešinės, aukštai iškėlusi galvą ir patenkinta it sena liūtė. Kodėl patenkinta? Juk Jūs, pragyvenęs su žmona keletą metų, tikrai jau ne kas mėnesį ją išsivedate iš namų, o ypač į patį miesto centrą! Žinote, mano pasakojimas vyktų kur kas sklandžiau, jei netrukdytumėte klausinėdamas ir taip akivaizdžių dalykų... Jūs lėtai, nuobodžiaudamas keliaujate su ja, o priešais... Priešais grakščiai eina linksmai klegėdamos merginos. Jaunos, gražios, sijonėliais, kurių tik vienintelis vėjas nekilnoja, mat jie vos dengia įrudusias šlaunis... Juntate skirtumą? Juk šalimais vis dar niūri bambeklė su svarstykles laužančia figūra ir medūzos ševeliūra plaukų vietoje. Tad... Kaip Jūs žvilgčiojate į dieviškųjų merginų kūno dalis? Teisingai! Probėgšmiais, su pasigėrėjimu metate vieną, kitą žvilgsnį baimindamasis ne tik kas nutiktų bežiūrint ilgiau, bet ir to, jog gyvenimo grandine prirakinta našta gali pastebėti ir atverti savo kakarynę. O šitą jinai tikrai puikiai sugeba! Galėjo tapti puikiausia operos soliste, jeigu tik nebūtų metus mokyklos ir užsikorus Jums ant sprando lyg pati tikriausia imtynių čempionė... Apie ką mudu šnekėjomės prieš šias minčių klajones? Ak taip, apie pavojų sielai ir vandenį. Puiku, tiesiog puiku, dabar jau išmokiau Jus, kad į šią gaivališką srovę reikia žvelgti lygiai taip pat, kaip ir į merginas vaizduotėje. Supratot? Atsargiai, nepastebimai, vos pajutus pavojų nukreipti žvilgsnį kitur. Taip? Labai gerai.

Tyla – gera byla. Bent jau todėl, kad ne baudžiamoji. Aš pats labai mėgstu tylą, bet patylėti ilgesnį laiką niekaip nesugebu. O galų gale... Kam tylėti, kai šalimais yra nuostabus pašnekovas, kuriam tikrai turiu ką papasakoti. Net jei ir neturėčiau – vis vien kažką išgalvočiau. Kaip? Ko aš iš Jūsų noriu? Jūs teisus, tikrai noriu vieno dalyko paprašyti. Matote aš siaubingai bijau būti užmirštas. Esu ganėtinai protingas, žinau, kad vieną dieną būsiu užkastas, bet drebu jau vien nuo minties apie nepaženklintą kauburėlį, be kryžiaus. Apie kapą, ant kurio lėtai pūva lapai, o žmonės praeina net nepastebėdami jo. Suprantate, giminių neturiu, o draugai... Jų nėra. Ir viskas dėl manojo gyvenimo būdo. Nuo ankstyvos vaikystės neapkenčiau gailesčio, nes nežinojau kaip nuo jo apsiginti. Stengiaus niekam neparodyti savo silpnybių, visada privalėjau būti jei ne geresnis, tai bent jau lygus kitiems visose srityse. Ir man tatai daugiau ar mažiau pavyko: užsitarnavau aplinkinių pagarbą, o neretai ir neapykantą, bet niekada gailesčio. Tačiau negavau ir kitų supratimo: niekas manęs iki galo nepažino. Niekas net nenorėjo pažinti. Turėjau garbintojų, turėjau priešų, bet draugų... Draugų nė vieno. O dabar... Dabar jau per vėlu keistis. Tikriausiai ir man mirus niekas nepasikeis, būsiu palaidotas atsainiai, nes nebus kas pasirūpintu mano kūnu. O po laidotuvių liksiu amžiams užmirštas. Mat pasauliui kažin ko gero nepadariau, kad ateities kartos galėtų minėti mane geru žodžiu. Žinoma, kažką blogo spėčiau dar padaryti, kad ir kirvį pasiėmęs žygiuoti miestu, kol veidas nusidažys šleikščiai raudona spalva... Bet smulkūs piktadariai išgarsėja tik trumpam ir tik pasakojimuose, kurie prasideda žodžiais “jis buvo toks tylus ir ramus, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad...”. Na taip, net ir blogiui reikia turėti išteklių, turėti laiko. Kaip kokiam Hitleriui, kurį daugelis noriai prisimena. O štai paprastas žmogus... Jis niekam nesvarbus. Jis šiukšlė. Kaip sakot? Taip, taip, tai tiesa. Būtent dėl šios tiesos ir šneku su Jumis. Aišku šnekėčiau net ir be jos, juk esate tikrai lygiavertis pašnekovas. Tačiau kalbėčiau be užsidegimo, be patoso kurį juntate manojoj kalboj. O kad jau prašnekome apie Jus, tai ir padėkoti norėčiau. Juk tikrai bent žodeliu apie mane užsiminsite? Gal kam nors prie bokalo alaus arba, jei abstinentas esat -  puodelio kavos apie mane papasakosite. O gal... Gal savo būsimąją gyvenimo naštą čia atsivesite ant kupros? Duosite ir jai apie mane išgirsti, ką? Per kokį.. Pirmąjį pasimatymą? Eikite dabar, mėgaukitės laisve stebėti merginas gatvėje, kol galit. O kai jau nebegalėsit, ateikit su savo sunkiasvore. Papasakosite viską ką sakiau, papasakosite kaip aš Nemune nuskendau užsižiūrėjęs į vandenį. Eikite, pirmyn, ieškokite savosios kojinių adytojos.

 

***

Net ir šiandien jaučiu kaltę. Už tai, kad nuėjau. Už tai, kad nebandžiau perkalbėti. Už tai, kad bodėjausi jo begaliniu žodžių srautu. Už tai, kad galbūt netgi norėjau rasti jo nekrologą kitos dienos laikraščiuose. Bet laikraščiai rašo tik apie svarbius dalykus. Jiems visiškai nerūpi, kad tąnakt nusižudė mano troškimas. Troškimas išlikti neužmirštam. Bet jeigu... Jeigu kartais jis neįšoko, jeigu atsistojo ir nuėjo... Prašau. Labai prašau, nupirkite žvakelę. Nedidelę. Man užteks ir nedidelės. Uždekite ją ant nepaženklinto žemių kauburėlio kur nors. Galbūt tai bus mano kapas...