Deividas Preišegalavičius

                      Giunterio paslaptis. Mielajai Iris

 

Ši istorija yra tarsi atsiminimų restauravimas ateičiai.

 

„Restauravimas siekia atskleisti originalią būseną neperžengdamas iki mūsų dienų išlikusios medžiagos ribų; šis tikslas skiriasi nuo praeities siekio sugrąžinti originalą atkuriant prarastą formą“. (Studijų medžiagos fragmentas kultūros paveldosaugininkams. Šaltinis: gležna, dievobaiminga, maždaug 70 metų Profesorė, Pažaislio vienuolyno freskų tyrinėtoja, įvedusi lietuvišką terminą „paveldas“ į kultūros saugos kontekstą. Ankščiau daug rūkė ir dėl to buvo vadinama „žiburėliu, rečiau – „jonvabaliu“. Išskirtinis pomėgis - alpinizmas. Gerbiama Profesorė Laima miela ir nuoširdi. Nebepasitiki savimi. Pas kunigus rūsiuose rado ir atpažino Čenstakavos juodaodės Marijos paveikslo kopiją, kuri po restauravimo įgavo nemažai metisės bruožų. Paveikslas kabo Kauno Arkikatedroje Bazilikoje, o Profesorę galima rasti, taip vadinamoje, pensijoje. Mažne tobuliausias laikas užsiimti atsiminimų restauravimu. Nors, turbūt, niekada ne per vėlu.)

 

Giunteris Grasas tą kartą buvo piktas. Net viršutinė lūpa su ūsais trūkčiojo. Jam labai niežtėjo užpakalį, bet niekaip negalėjo pasikasyti jo prieš susirinkusius savo gerbėjus. Taigi, Giunteris turėjo ir aukštus moralinius įsitikinimus.

Knygų mugėje, Vilniuje, vienoje auditorijoje susirinkusi marga minia įdėmiai klausė kiekvieno jo žodžio. Girdėjo švokščiantį rašytojo balsą, lėtai skaitantį vieno savo kūrinio fragmentą.

Gerbėjams, kaip lengvai užhipnotizuotiems lemūrams, pasirodė, jog senyvo amžiaus, protingo akiniuoto žvilgsnio, po kuriuo slėpėsi vanagiška nosis ir lūpos, viršuje įrėmintos plačiais, tamsiais ūsais – savininkui, kurio išraiška kiek panaši į pavargusio senbernaro – išsprūdusi frazė – „Ahhrrrrwasmaachensiehierrraaaus“[1] - buvo adresuota guviai ir drąsiai fotografei. Ji, matote, išdrįso Giunterį, namuose vadinamą Pelėnu, o daug kur Nobelio premijos laureatu - nupyškinti. Tarsi amžiams prikalti vinimis prie popieriaus lapo. Ir dar tuo senamadišku, „Polaroid“ markės fotoaparatu, iš kurio išnyra pradedanti ryškėti nuotrauka, tarsi jaukių prisiminimų eskizas.

Giunteris buvo apakintas blykstės ir jaunosios fotografės akiplėšiškumo. Tada laikas sulėtėjo. Giunteris jau vėrė burną, kaip pilną varlių ir išminties lobių šulinį, idant pratęstų skaitomą tekstą ar išreikštų fotografei savo pasipiktinimą. Jis trumpam net buvo užmiršęs savo niežtintį užpakalį. Staiga, palei šoninę keturkampės auditorijos sieną šmurkštelėjo dvi katės, nežinia kaip ten patekusios. Būtų sunku atsakyti, ar kas be Giunterio jas matė. Katės rašytojui priminė dvi moteris. Viena buvo neišdildomai susijusi su jo praeitimi dar vokiečių filologijos studijų metais. Antroji jam asocijavosi su moterimi iš brandžios dabarties. Giunteris užvertė akis į viršų ir minutėlei sustingo. Jo viduje pradėjo plaukti įstabūs, malonūs vaizdiniai. Giunteris Grasas jungė juos tarsi debesis, o jų visuma panašėjo į įstabų šokį.

 

 „Aš tiksėjau ją tarsi laikrodis. Vienodai, tačiau vis stipriau, sparčiau. Iris nuolankios ilgos kojos ir ji pati ­– užsimiršusi –tarsi išnykusi savo kvėpavime ir mano viską matančiame ir nesąmoningai fiksuojančiame žvilgsnyje.“

                     

Giunteris lėtai, ratu apsilaižė išdžiūvusias lūpas. Pirmose eilėse sėdėjusieji išgirdo:

„Dassmusssischunnbedingtmerrrken“ [2] .

 

Šios frazės Giunterio Grasojo skaitomame tekste tikrai nebuvo.

Tai nuskambėjo žymiai jausmingiau nei urzgimas ant fotografės. Šįkart truputį prarukytu balsu, tačiau, jau mažiau švokščiančiu, kurio intonacija priminė mažą, gardžiai mėgstantį pavalgyti berniuką pilveliu kaip būgneliu ir ūsais. Jais didžiuojasi visa jo šeima, tauta ir aplinkinės gentys.

Galbūt Jums galima patikėti ir daugiau. Galbūt net sceną iš to, ką Giunteris regėjo ir kaip visa tai jo vaizduotėje baigėsi. Vėliau papasakosiu iš kur visa tai žinau.

 

Mieloji Iris kartą sako:

 „jautrus leopardas atsiklausia gazelės prieš ją suėsdamas: mieloji, nepyk, tačiau turiu tai padaryti.“

 

Jautrus, švelnaus žvilgsnio leopardas ­– tai esate Jūs.

Gazelė - tai nuostabaus grožio ir skausminga praeitis. Su ja verta elgtis delikačiai.

Iris yra kvepianti ir įkvepianti moteris. Viena dvejose. Trumpai apibūdinamos abi, kad galėtumėte jas skirti ir sulieti, tarsi akvarelę.

 

Iris. Šieno spalvos, sruogelėmis gelsvai dažyti plaukai. Garbanoti. Aukšta, liauna. Žvilgsnis melsvas ir svajingas. Nemanau, jog čia kalta lengva trumparegystė. Akių spalva - neprinokusių mėlynių. Šioji Iris dalis yra toli. Jūs dar galite ją vytis, nes aš nebepaveju. Ji virto gazele.

Iris. Kitoji  Iris dalis yra šalia. Šilku atausti, tamsūs, tiesūs plaukai. Truputį žemesnio ūgio. Akių spalvos jai pavydi rudens pievos. Nešioja jai tinkančius akinukus. Šneka – kaip murkia­ – švelniai. Jautri kaip puikiausia mandolina.  Ji skaniai miega, kai Jūs skaitote o aš pasakoju, o gal virsta gazele.

Ji skaniai miega, kai aš pasakoju, o jūs skaitote. O gal virsta gazele.

 

Veiksmas gali būti šokis. Šviesioje svetainėje su trimis langais, žalsvu kilimu, sofa ir apvaliu stalu. Vakarui prasidėjus prasideda virsmų pokylis. Leopardas po kambarį, aplink stalą vejasi gazelę, tuo tarpu  Iris dar sėdi ant sofos. Dėmėtasis, jautrus plėšrūnas stengiasi gazelę pagauti tačiau daro tai lėtai. Susitikę, ant kilimo jie apsikabina. Po to Leopardas ir Gazelė atsiplėšia ir toliau bėga ratu. Iris, elegantiškai, kaip moterys moka, suglaudusi kojas, juos stebi. Ji po truputį įgauna gazelės bruožus, išsivaduoja iš tingulio. Tuomet gazelė palengva virsta migla. Leopardas po truputį blaškosi tarp Iris įgavusios blunkančių gazelės bruožų ir Iris, virstančios antilope.

Artėja rytas. Paskutiniai dirbantys kaimynai išeina ten, kur skuba penkis kartus per savaitę. Namuose, svetainėje suskamba visi trys esantys laikrodžiai. Jie pabudina tylą ir sustoja.

Leopardas, Gazelė ir Iris virtę į vienį.

 

„Mes tiksėjome lyg laikrodžiai. Vienodai, tačiau vis stipriau, sparčiau. Iris nuolankios, gracingos kojos ir ji pati yra tarsi išnykusi savo kvėpavime ir mano viską matančiame ir nesąmoningai fiksuojančiame žvilgsnyje.“

 

Patikėsiu Jums paslaptį. Šios Giunterio pasižymėtos impresijos yra tikros. Jas iškeičiau mainais į pažadą, jog niekam išskyrus savo šeimos narius nerodysiu Tos nuotraukos su palaimingos išraiškos Giunteriu, pakėlusiu užpakalį ir suleidusiu nagus į kairįjį jo pusrutulį. Tik mainų – (rašytojo lapelis į pažadą) - būdu man pavyko gauti užrašytus minčių debesis, kuriuos rašytojas skubiai skrebeno likęs vienas iškart po susitikimo knygų mugėje. Man tie jautriai sukurti debesys pasirodė verti detalesnio ir išsamesnio atpasakojimo.

 

Tolimesnis Giunterio Graso teksto skaitymas Vilniuje praėjo sklandžiai. Buvo patenkinti beveik visi rašytojo gerbėjai ir prašalaičiai. Kai kurie grįžę namo net sapnavo save besimaudančius vonioje. Vienoje atbrailos pusėje jie, kitoje, atsipalaidavęs nuo skaitymo ir dėmesio Giunteris, leidžiantis burbulus. Vonios buvo sklidinos vandens, putų ir mažų geltonų guminių antyčių.

 

O mano nuostabiausioji žmona – jos vardas Iris - padovanojo man polaroidinę nuotrauką.

Žinote, praėjus keliolikai metų,

gražutė dukrelė, žvelgdama į tą užfiksuotą fotoaparatu momentą klausia:

„Tėveli, o kodėl šio dėdės su ūsais ranka po suolu?

Žiūrėk, mažyte, Giunteris Grasas truputį pakėlęs užpakalį, jo veidą užliejusi palaima. Juk tas dėdė krapšto užpakalį?!“ Mano mylimoji dukra nusijuokia.

                     

Aš gyvenu įstabiame, mediniame name, kuriuos mūsų krašte nedaug kas vertina. Viename iš tokių, kuriuos su milžiniška nostalgija tapo prancūzų dailininkai, atklydę į randų pilnos šalies antrąjį pagal dydį miestą. Užsukite į Žaliakalnį ir pasivaikščiokite čia, jei norite įsitikinti. Šiuo metu mano namuose, pro per sprindį pravertas duris labai lėtai svetainės vidun sunkiasi įsidienojusios realybės garsai. 3 Laikrodžiai eina ratais, džiūsta dovanų gauta rugiagėlių puokštė, kamputyje sklando per naktį nusėdusios dulkės, stalčiuose kalbasi nuotraukos.

Tiesa, mano dukra dar negimusi. Moteris, kuri taps mano žmona – to dar nežino. Ji laukia, kol vakare susitiksime. Giunteris, turbūt, svajoja apie Jūrą. Aš esu kažkur.

Šįkart dedu tašką.



[1] Ah, ką jūs čia darote, lauk! (ahhrrrkąjūusčiadaarotellaaauk)

[2] Taibūtinnaiturriuprrrisiminnti