Aistė Sunelaitytė

Dusulys


Jis gulėjo prie durų, romiam sąstingy. Keistai susuktos rankos veik lietė pakaušį. Kairysis lūpų kamputis dar šiek tiek trukčiojo, nors seilėtekis buvo pasibaigęs. Dažnai Eska grįžusi po darbo rasdavo jį taip prisišliejusį prie durų, tartum visad laukiantį jos rankoje surikiuotų piliulių, stiklinės šaltvandenio ir menkos valandinės šilumos prieš užmiegant. Šiandien buvo neišimtis. Eska atstūmė laukujes duris, prie kurių gulėjo Jero, ir nubėgo paimti tablečių iš savaitinio dėklo su užrašu Tądienis.

Motina, nubėgus vandenims, dvi paras negalėjo jo išstumti lauk, galiausiai chirurgas atliko cezario pjūvį. Motina dėl komplikacijų mirė, o vaikas buvo atiduotas artimiausiai ir vienintelei giminaitei. Ji pati buvo iš vaikų namų, tad savotiškai istorija kartojosi. Eska, juodaplaukė moteris sukumpusia nosim, astmos kamuojama krūtine ir neproporcingai trumpomis, stambiomis kojomis, po vyro mirties buvo įpratusi gyventi viena. Ji tikėjo į Rutiną, tad įsivaikinus viskas apsivertė. Kūdikiški daiktai ir vaistai tapo pagrindiniais namų atributais. Reikėjo dar kartą išmokti gaminti, susidoroti su tokiais dalykais kaip vystyklai, spaudimo matuoklis, švirkštai ir klizmos. Daktarai prisiekinėjo, kad berniukas kuo sveikiausias. Tačiau paprastus peršalimus keitė gripas, plaučių uždegimai ir pūlingos anginos.  Ilgainiui ligų sąrašas plėtėsi, storėjo medicininių įrašų knygelė. Kasdienė veikla pradėjo viršyti motiniškas galimybes.

Jero niekada neaugo kaip paprastas berniukas. Visad ligotas, apšašęs, riebaluotais plaukais, sulysęs iki kaulų smegenų. Kol dar galėjo bėgiodavo po kiemą atkišęs paukštišką snukutį. Dabar slampinėja po namus ir šneka su tapetais, kažką burbuliuodamas atlupinėja kambarių kampus, po grindjuostėm prislepia raštelių. Sako anapus. Greitai. Sako abu išeis, nė nespės cyptelt sugriebti už gerklyčių, akytes išsprogdinę.

Kartą savaitėje Eska surinkdavo raštelius ir greituoju perskaičiusi sumesdavo į židinį. „Iki dusulio įvyniotas marškon kaimynų šuo,  perpjautu pilvu“. „Kai skrodė senelį, pamenu, gražiausiai buvo susiūti užausiai“. „Nebeatskiriu ar mirtis apsivilkusi mamą, ar mama įsivilkus į mirtį“. „Tos kalaitės iš gretimo buto atgriežtais balseliais, grąžą skaičiuodamos, tik O moka išmikčiot“. „ Išvemk už mane, Mirtina“. „Mirtina, bučiuojanti mano strėnas“. Šįkart šiek tiek dvejojo, svarstė pasitarti su terapeutu, tačiau sudegino. Niekada su Jero apie tai nekalbėdavo, nelįsdavo į paširdžius. Pati buvo nešneki ir per daug rūgštaus būdo, kad pirma pradėtų pokalbį. Jei pasisakytų, ji suprastų, atneštų balintos kavos ir sausainių, galbūt įduotų knygelę apie lytis, slepiamą po čiužiniu.

– Motin, Mirtina ateis šiandien! – sudūzgė Jero, – Mirtina – laikas. Toks keistas gyvulys, jis manimi minta. Motin, užraitok tamsą rankovėse, a? Dangus mėšlungiškai trukčioja dusulio pagautas. Užgulę visu svoriu, rangosi vienas ant kito seni, suvytę dangaus kūnai. Mylėkis su manim, motin, aš pamesiu Mirtiną, pleištu į mane, aš jos išnara, užliūliuotais reprodukcijos organais, ji saugo galvą mano pilvo dauboje, MOTIN, išaštrink vidurnaktį, perpjausiu jai pilvą ir žarnokais pasmaugsiu, įeisiu iš J raidės, juodžemiu, po visais apdangalais tik plonas poodis laukia, bruktelt, ką aštresnio bruktelna viskas į vidurius guzais, gumulais sušoka, nebesusegu burnos.

Eska ramino Jero, stipriai apsivijusi rankomis, glostė susiriebalavusią galvą, ką garsiau tariant spustelėdavo arčiau savęs, krūtine įsirėždavo. Pirmą kartą Eska suprato padėties rimtumą. Jis buvo užtvanka, Eska – vanduo, beveik siekiąs kraštus. Jero juto kaip ilgi pirštų kauliukai apeina kaklą, kaip pradeda veržti stemplę, kaip spazmuoja galugerklis. Matė milžiniškas, tamsias akis įsisiurbusias į jį, jau leisgyvį. Nesipriešino. „Sakiau, nė necyptelsiu akeles išsprogdinęs“. Galiausiai išgirdo kažką trakšt...elint.

Ji paguldė suglebusį kūną, galūnes pritraukė kuo arčiau galvos ir paguldė ant šono. Laukė. Mirtis vilkosi Jero. Eska nužingsniavo prie laukųjų durų, užrakino duris ir nuėjo gerti balintos kavos su sausainiais.