Saulius Vasiliauskas

 

Gretimas kambarys

 

Tąnakt jis tiesiog išėjo: paprastai, dvejomis kojomis, kaip normalus, niekuo neišskirtinis, žmogus. Žinia, buvo vėlinės — jo ypač mėgstama šventė. Kasmet jis nusipirkdavo butelį pusiau saldaus šampano, didelį sluoksniuotą tortą su trimis vynuogėmis viršuje, ir, niekam nieko nesakęs, trenkdavo durim. Sugrįždavo rytą, tuščiomis, pasižymėdavo kažką knygelėje ir, lyg ne savo laiku miręs, sustingdavo valandėlei. Po to įkrisdavo giliai į miegą, nejučia bučiuodamas moters siuvinėtą pagalvę. Miegodavo su šypsena, garsiai šnopuodamas, tartum norėdamas pranešti nemiegantiems, koks jis laimingas dabar, šią akimirką, atlikęs nekaltą pareigą, išpildęs troškimą. Atsibudęs sparčiai grįždavo į rutiną: pasimankštindavo, išgerdavo jazminų arbatos, rezultatyviai užpildydavo menkai apmokamo darbo valandas, dažniausiai — ir viršvalandžius, tartum vengdamas laisvų minučių, skirtų mąstyti, svarstyti, atsakinėti į lengvesnius ar sunkesnius klausimus. Tarsi jis būtų visiškai patenkintas monotonija, tų pačių veiksmų ir atoveiksmių kartojimusi, ir, žinoma, kalendoriuje tiksliai suskaičiuotu savimi. Tokį jį pažinau. 

Sakyčiau, buvome geri draugai. Gal gi — patys geriausi. Niekada nesileisdavome į kvailas šnekas, neaptarinėdavome įkyrių nūdienos aktualijų, neteršdavome kalbos besvoriais sakiniais, sakydavome tik tai, ką atrodė sunku pavieniui ištverti. Gyvenome tame pačiame nedideliame name, sostinėje, netoli ligonių ir klinikų. Kartais netgi visai rimtai pajuokaudavome, esą mes kur kas didesni ligoniai, nei tie, kurie tiki pasveiksią — mes netikėjome. Aš sirgau sunkia depresijos forma, vengdavau susidūrimo su seniai matytais pažįstamais, nenorėdavau nešiotis jų problemų, jų savasties, mat jaučiausi pats sau per sudėtingas. Panašiai kaip ir jis. Tiesa, jo liga buvo kur kas rimtesnė. Vadindavo ją banaliai, likimu ar lemtimi, nors pats tokių žodžių nemėgo. Aplinkybės privertė.

Dirbome toje pačioje vietoje — buitinės technikos atliekų perdirbimo ceche.  Darbas, nekalbant apie įvairias smulkmenas, abiems pakankamai patiko. Labiausiai vertinome akimirkas, kai daiktas įgydavo naują prasmę, kai niekam nereikalinga šiukšlė tapdavo kažkuo naudingu, tinkamu žmogiškoms reikmėms patenkinti. Atrodė, esame maži dievukai, galintys pataisyti kūrėjų klaidas, suredaguoti kliūnančias buities (gal net būties) vietas ir suteikti žmonėms daugiau apčiuopiamos laimės. Nepaisant to, direktorius apšaukdavo mus bukapročiais, nesuprantančiais, tvirtindavo, kad nevalia stengtis daryti kruopščiai, kokybiškai, kad svarbiausia kuo greičiau pristatyti prekę vartotojams, kuo sparčiau realizuoti produkciją. Nepaisydavome jo šiukštaus tono. Darėme taip, kaip mums atrodė teisinga. Galbūt todėl tiek nedaug teuždirbdavome.
  
Gretimame kambaryje gyvenančiajam, retomis ilgesnių pokalbių akimirkomis, būdavau visiškai atviras. Pasakodavau viską, ko jis nematydavo, netgi apie vakarinius susitikimus su atsitiktinėmis moterimis, kurie, kaip bebūtų keista, dažniausiai baigdavosi kultūringai, padoriai, ir joks šalutinis poveikis negrėsė. Jeigu pasidomėdavo, kodėl taip elgiuosi, sakydavau, kad nekenčiu savo kūno ir iš jo kylančių aistrų, primindavau, kad esu ligonis. Tuos keletą kartų mačiau jį nuoširdžiai juokiantis... — išmintingai sergi, — nusikvatojęs pareikšdavo.   

Be savitai įvardytų ligų, jis dar sirgo vėžiu. Kažkodėl, nekreipė į šią ligą didesnio dėmesio, sakė, tai būtų labai kvaila, netgi nepadoru. Nors kartu gyvenome tik porą metų (tik tiek laiko jį ir pažinojau), jaučiau tarp mūsų esantį didelį panašumą, kokį geri draugai kuria metų metus, kokį mes sukūrėme kur kas greičiau. Gal todėl jo sveikata man rūpėjo. Gal dar ir todėl, kad neturėjau kitų artimųjų, visi mirė, išėjo iš šio pasaulio, man dar mokantis eiti. Gyvą pažinojau tik dėdę, kuris pasakojo, jog mama perdozavo vaistų po to, kai tėtis pateko į kalėjimą, kur, sužinojęs apie mamą...

Tikslesnių detalių niekas man nepateikė, jutau kaip plečiasi sieloje juoda, baugi skylė. Ją šiek tiek užpildydavo jo buvimas, mūsų bendras gyvenimas, mūsų panaši laikysena ir mintys, netgi didelis amžiaus skirtumas neturėjo jokios įtakos panašumui. Dėl to ir bijojau tos dienos, kada mano draugas, uždaręs duris, kitąryt jų nebeatvers.


Tais metais, svarbiausios jo šventės laiku, nei šampano, nei torto su trimis vynuogėmis viršuje nebuvo. Jis išėjo sunkiai kvėpuodamas, dirstelėjo į sunerimusį mane ir prabilo:
– einu į kapines. – Tą akimirką nesuvokiau, kad toks pasakymas gali turėti savyje ką nors svaraus ir negrįžtamo. Maniau, ir man reikia nueiti, bet – bene vienintelis ryškus mūsų skirtumas – bijojau kapų. Velniškai bijojau užrašų antkapiuose, vardų ir pavardžių, datų, visi šie dalykai mane tiesiog pykino. O jis, kaip dabar supratau, į kapines eidavo kasmet, nešinas vaišėmis. Vaišėmis kam? Užrašams? Antkapiams? Vėlėms?

Kitą rytą jo neradau, todėl į darbą pėdinau vienas. Dirbdamas buvau kaip reta neramus, tad direktorius, kaip įprasta, paguodė: bukagalvi, dirbk, nesvajok, čia tau ne literatūra, čia realybė! Gerbiau savo vadovą dėl jo aiškių, pamatuotų palyginimų. Galėjo jis tapti mokslų daktaru, bet pasirinko atšiaurų, maištingą diktatoriaus vaidmenį. Paklausęs įnykau į darbą, nepajutau kaip ceche likau vienas, kaip atėjo vidurnaktis. Čia realybė — kartojau sau, vangiai žingsniuodamas namo.

Pastate, kuriame jau porą metų bandoma gyventi daugiskaita, buvau vienas. Kūną užplūdo nejaukus šaltumas. Kažkas kirbėjo, kažkas bandė įdrėksti į jautriausią tašką, įlįsti į atmintį ir ištrinti ką nors, ar, galbūt, sugrąžinti. Atidariau jo kambario duris. Viskas buvo tvarkinga, daiktai savo vietose, aplinka dvelkė susikaupimu, ramybe. Šalia rašomojo stalo, netoli krūvos didžiūnų knygų, gulėjo jo knygelė. Niekada iki tol nebuvau jos atvertęs, jis nerodė, o man, turbūt, nerūpėjo. Nesuvaldžiau plūstančių emocijų – skaičiau iki ryto. Pradžioje atsiskleidė jo vėlinių paslaptis: mano ligotas draugas, kasmet nešdavosi pusiau saldų šampaną ir sluoksniuotą tortą prie savo žmonos. Kapo. Toji diena simbolizavo du įvykius: kadaise įvykusias jų vestuves ir netikėtą jos mirtį. Visą naktį jis praleisdavo kartu su ja. Mirusia. Gerdavo šampaną, gardžiavosi tortu... Grįžęs žymėjosi knygelėje, kelintos jų sužadėtuvių metinės. Po kiekvienu skaičiumi užrašyta: Taip, kaip žadėjau Tau, ir šiais metais esu laimingas! Skaičiau toliau. Įsibėgėjau. Skaičiau taip, lyg mokėčiau skaityti greičiau, negu leidžia tekstas. Knygelės pabaigoje radau dienoraštį. Ten buvau paminėtas ir aš. Smarkiai paminėtas. Kitaip, nei kada nors galėjau pats numanyti.     

Silpnai, bet tebegirdžiu jo juoką, noriu pasisotinti juo ir gyventi dar ilgai, be proto laimingai. Kaip žmogus, kurio sąmonėje ką tik prisikėlė ir vėl numirė tėvas.